Pakeleiviai
Praeitais metais, likus kelioms savaitėms iki vasaros į autobusą įsėdo vyresnio amžiaus moteris. Nors vietų priekyje buvo nemažai ji atsisėdo gale, tarp manęs ir senyvos močiutės. Jos ėmė kalbėtis apie daržus, orus. Pradėjau šypsotis. Tokie pokalbiai labai mieli, primena senų knygų ištraukas. Moteris vis dirsčiojo į mane, kelioms minutėms prabėgus ji manęs paklausę ar greitai būsime Šiauliuose.
-Už 20 min., – žvaliai jai atsakiau ir pridūriau. – Žinote, keista, nuo Jūsų šaltis sklinda, nors lauke kaip ir šilta.
Tokio ironiško atsakymo tikrai nesitikėjau.
- Žinai vaikeli, smerčium atsiduodu, – Mes abi prapliupome juoktis.
Šiandien likus dvidešimt keliems kilometrams iki Šiaulių į autobusą įlipo senukas. Kol neatsisėdo šalia tikrai maniau, kad ten bobutė. Jis tvarkingas, su pilku paltu, juoda kepuraite ir apsiblaususiomis akimis, nelabai koncentravo į mane žvilgsnį. Iš karto išsiėmiau ausinukus, prie senyvo žmogaus būti su ausinukais man atrodo nemandagu (smegenys išsiuntė žinutę, įsivaizdavau, kad močiutė man duoda antausį už tai, kad esu su ausinukais, nors ji nėra niekada to dariusi).
-Ar galiu atsisėsti, – tarė jis paskubomis, už jo buvo dar žmonių.
- Taip, žinoma, – pasislinkau arčiau lango, kad tilptų jo paltas.
-Žinai, sunku jauniems žmonėms. Aš jau nieko nebeturiu, nei artimųjų, nei draugų. Suskaičiuotos mano dienelės. Tik giltinės laukiu. O jum dar viskas prieš akis. Štai ką turiu Lenino uždirbtą pensiją, o jūs nežinot ar turėsit!
-Klystat, turėsiu pensiją, tik nežinau, kuri šalis man ją mokės, – žvaliai tariau. – Ir manau, kad jums sunkiau, jūs jau nieko nebeturit, o kas man jaunai, gražiai, visas gyvenimas prieš akis ir jūra iki kelių.
Kalbėjau garsiai, senukas ne tik neprimatė, bet ir neprigirdėjo. Aplinkiniai pradėjo į mus žiūrėti. Mergina sėdėjusi už manės susigūžė, o mes kalbėjom toliau. Apie gimtą kraštą, vietoves, papasakojau jam net apie tai kur gyvenau prieš 20 metų. Pasirodo jis žino tą vietą, nes yra dažęs Kelmės muziejų.
- Ar mergele mokaisi?
-Taip.
- Gerai, mokykis. Aš tokios galimybės neturėjau, nieks į mokslus neleido, žemės turėjau reikėjo ją prižiūrėti, – niūriai tarė jis. – O Tu mokykis, gerą vyrą susirask. Mane tai dievulis nubaudė. Žmoną iš namų išmetė.
- Išmetė Dievulis žmoną, ką Jūs jai padarėt, – sunku buvo balse paslėpti nuostabą.
- Klaidingais keliais pasuko, 48 metus išgyvenom.
- 48 metus! Oho ( tikrai nustebau, tai dukart ilgiau nei aš šioje žemėje vaikštau), Pasakykit tuomet, kokai ilgos santuokos paslaptis?
- Nėra čia paslapties, Šliūbą daviau ir viskas.
Pradėjome juoktis.
Žmonės jau žvilgčiojo į mus pakeltais lūpų kampučiais. Netrukus jis išlipo, apsikeitėme palinkėjimais ir atsisveikinome, o aš šypsojausi ir galvojau ar reikia daugiau argumentų dėl homoseksualių žmonių santuokos. Šliūbą davus ir save atiduodi. Durimis taip lengvai nebetrenksi. Ech. |
Publicēja: pukuote-com
Datums: 05.01.2014. - 17:17:29
Lasīts (reizes): 3350
Komentāri: 1
|
| |
Sutinku, bet prieštarausiu Tau dar ilgai, juk idealizmo metai!