Šiandien  nuotaika bėga mano veidu kaip ašaros krintančių lašų iš bekraščio dangaus. Čia verkiu – juokiuosi – džiaugiuosi. Viskas taip beviltiškai nuostabu. Lyg šildančiai naikinanti liepsna įsisukusi  į  šiaudų kūgį.

Norisi išrėkti save visą – parsiduoti kaip Biblija visomis kalbomis ir tapti suprastu net negimusio kūdikio sąmonėje.

Gera palikti viską ir visą – stovėti nuogam ant bedugnės ir kristi žinant  - už manęs tuštuma – neverta buvimo  ir egzistavimo joje kaip ir aš jos. Gera, bet atsimerkus nešulys prieš akis  - knygų, rubų ir muzikos CD – mielų žmonių – neatiduotos meilės. Kaip tai palikti ir net netrokštant pasisavinanti, pažvelgti į užsklandą mirties su gebėjimu grįžti. Suvokiant ir žinant, kad TEN nieko nėra,o gal…..Žinojimas – tai absoliuti valdžia mane supančių žmonių, gamtos ir veiksmo,  supratimas „kodėl?“. Bet ar tai kiek išskaidrins rūką suvokiant save?

Atmerktos akys mato tik į tol, atverta siela – kitus. Išskėstos rankos sugeba priimti ir netekti. Aš norėčiau prarasti save ir priimti tuštumą, kuri užpildytų tą nerimą graužiantį viduj...

Supuvo nuostabių spalvų ruduo, beliko tik gūsis atsimušantis į nuogas šakas išskeldamas negyvą - pilną erdvės garsą. Jis  nepaguodžia ir nebaugina. Tiesiog atėjo abėjingumo laikas beprasidedantis žiemai.  Užgesusios liepsnos blyksniais nusiklos patalai – šalti, apgaulingai amžini, ir skaidrus. Savaip šviesą praleidžianti sniego skraistė užpildys plyšius, skyles ir paliktas pravertas duris – į pamirštą sielą, pasiruošusią miegui.

Užmigti bet  nemirti, kaip kažkas pagalvotų.

Ech mirtis , mirtis, mirtis – ar ne perdaug lengvai atiduodama vargano gyvenimo duoklė KAŽKAM, ko vengiam – bijom – trokštam – ir norim?

P.S. Su labu rytu ir naujom durim pravertom į saulę !