Sutikti ateitį be žinojimo ir suvokimo tuščiai pilnų prie tavęs limpančių daiktų, emocijų ir begriūvančių rūpeščių. Nerti į kiekvieną akimirką kaip į vandenį – nesušlampant, bet tai pažįstant. Išliekant tuo pačiu savo dydžiu bei svoriu kaip ir prieš tai, bet mąstant, abejojant, klajojant – taip išsisklaidant visame kame supančioje erdvėje.

Norisi susprogti nuo suvokimo nejaučiant skausmo ir ištirpti visatoje tampant jos dalimi – ne vienetu, bet tūkstančiais nesuskaičiuojamų, nedalomų, tvirtų dalelių. Tapti kažkuo kitu, galbūt tik kažkieno dalimi – maža – didesne, nesvarbu. Virsti nauju, vėl prisipildžius prasmės, kitos būties ir išsisklaidyti gimstant visai netikėta substancija besiveržiančia į priekį.

Pasinaudoti viskuo supančiu mane. Įsisavinant  ir veržtis aukštyn – lyg reaktyvinis variklis panaudodamas orą judėjimui ir jį tuoj pat išmesdamas.

Priimti energiją net iš nebylių, šaltų daiktų, pakilti su vis skaidrėjančia sąmone be sunkinančių praeities sentimentų.

Nes gyvenimas – tai judėjimas, įsisąvinantis ir tuoj išspjaunantis DABARTĮ.