Valteris suklupo ant kelių apkabindamas rankomis.Veidas nuslydo šviesiu kelnių audeklu ir stipriai spaudėsi arčiau Willio kojų.Rankos stipriai
stengėsi išlaikyti taip trokštamą kuną , sielą, išlauktą jausmą lyg dovaną po šitiek laiko.Kiek buvo praėję?-sunku ir suskaičiuoti, bet vos tik daugiau nei metai.Pilni liudesio ir vilties .
Jis nesuprato, kad gniaužiamas kūnas vis labiau rodė noro išsivaduoti iš jį kaustančių rankų, negirdėjo balso prašančio laisvės. Jo realybes
suvokimas skendėjo kurčioje , aklos palaimos nuotaikoje.
Visos pastangos išsivaduoti iš nesuvokiamo džiugesio jėgos buvo bergždžios.Rankos taip stipriai glaudė
vaikino kojas arti viena kitos,kad Willis prarasdamas liksvarą susvyravo. Viena
ranka dar spėjo atsiremti į draugo petį, kita į priešais turtingai indais padengtą stalą.Bet jėga kaustanti jo kuną vis stiprėjo ir jis veidu trenkėsi į svečiu belaukianti stalą.Valteris pajuto krentanti svori ant jo galvos ir dar labiau spaudė arčiau Willio
kojas, kol jo kurtumą perskrodė kažkieno iš salės išrėkta skardaus balso strėlė.
Prie šio stalo taip niekas ir neatsisėdo,išskyrus fotografą , kamera uzfiksuojanti nejudantį,
suklupusį kūną - veida atmerktomis akimis žvelgianti į staltiesę, sumirkusią nuo šilto
kraujo.
