Veido iškilimai ir akiduobės pasidengė miglotai besikeičiančiomis vaivorykštės spalvomis, taip sunkai įžiūrimomis stovint kojugalij.Vaikinas priėjo arčiau-kelionė mirties link vis labiau  išsiduodavo savo spalvų margumynu dieduko veide.Į kūną žengė vėsuma, savo kelią  pažymėdama balsva lyg žemę padengiantis sniegas spalva.Kūnas nerodė jokių pasipriešinimo  ar nesutikimo jį užvaldančios stichijos žymių.Tai truko ne ilgai, keletą minučių.Kvėpavimas vis labiau lietėjo -  iki 15 kartu per minutę, po to 12….7….3…ir paskutinis atodūsis-po kurio   vaikino laukimas prisipildė  suvokimu lyg nušvitimu: visa TAI taip paprasta, be jokios dramos, fanfarų ar sąmonę nutvieskiančių ilgų,  beverčiai tuščių žodžių, minčių.

Vėsuma užvaldė senuką, išlygindama nežinomybės laukimo raukšles, nudažė pavargusį nuo užsitęsusios kelionės kūno paviršių-gelsva, visai negedulinga amžinybės spalva.Akys vis stiebėsi ten, be taip pažystamo  žiburėlio juose.