Suvokiu kodėl neimu išeiginių – nenoriu „to go out“. Viduje esu ne Šikagoje, bet Niujorke. Save atsitveriu nuo miesto, greta kurio gyvenu dabar lyg taip bandydamas išsaugoti save ir neįsileisti jo. Esu Niujorke, o ne čia. Kodėl? Kažkaip man čia viskas komplikuota – nesąmoningai nenoriu tapti Šikagos dalim, įsivelti į šio miesto sūkurį, nenoriu prisirišti. O ir kaip prisirišti esamoje vietovėje, jei aš dar neesu „paleidęs“ Niujorko.

     Taip pat ir širdy – esu pats sau, su savimi. Kamputyje išsaugodamas tą jausmą tam pačiam vyrukui – Randy. Naujam  žmogui nėra vietos. O gal esu vis dar visas jame, nes jokia nauja meilė nesudrumstė širdies. O kaip gi ji sudrums mane, jei sąmoningai neinu į žmonės.

     Neinu „out to people“, nes visai nesinori. Jaučiuosi saugiai  savo jausmu jam, kaip rankos  delne užsklęstas žiedas nuo vėjo, lietaus, apgaubtas šilumos.