Niekas taip neramina žmogaus kaip žiūrėjimas į tekantį vandenį, degančią ugnį ar į dirbačius žmonės.

     Už lango krenta lašai, nenutrūkstamais dryžiais lyg šluotos ruožais per medines grindis. Tas  viską permelkenčio vandens garsas ramina geriau nei valerionai ir migdo lyg vakaras po sunkaus fizinio darbo. Gera sedėti ir sąmoningai apčiuopti šį momentą, bandant pajausti kiekvieną šios harmonijos skleidžiamą vidinį skambesį beatsimušantį kažkur sąmonės užkabaryje. Regint šį Gamtos tapomą  nesausą  paveikslą,  priimti Tai visiškai pasiduodant ir tame jaučiant šio momento kaifą.  Nesusireikšminant ar net suvokiant savo bejėgiškumą,  susilieti su tuo kuo esam ne savo valia – dalis mus supančios ir esančios mūsų viduje Visagalės  Motinos Gamtos. Ir tiesiog užmigti trumpam pietų poguliui besėdint greta  besibeldžiančio  lietaus už lango.

     Prabudus visa to kaip nebūta. Už lango jau kitas peizažas – saulėtas, su vėjo gūsiu, džiovinančiai lekiančiu nenusakomai toli. Jis pavogė mano trumpą, saldų miegą, ištraukė iš sapno ir išbudino kūną nauju lapų kedenimo garsu.

     Nusišypsau paveikslui kabančiam prieš akis ant sienos. Atrodau idiotiškai, bet jaučiuosi gerai. Vis neskubu išsiritinti iš savo krėslo, tiesiog negaliu, kad ir to labai norėčiau, kas yra visiškai priešingai. Tūnau  visame tame momente kaip nesugebantis ropoti kūdykis ir plačiomis akimis, nauju žvilgsniu išlėto stebiu aplinką lyg  atrasdamas kažką naujo – kas atrodo visiškai absurdas. Mielas ir saldus absurdas be jokio neigiamumo šešėlio ir taika mano mintyse. Pasiduodu ir tiesiog priimu aplinką tokią kokia ji yra, užmirštant kasdienybę, reikiamus nudirbti darbus, būsimus skambučius ar neatideliotinus vizitus ir patį save.

&nbs p;

2006.05.19

Englewood, NJ

P.S. tai naujausias mano rašinukas – šiai dienai.