Vėl krenta lašas nuo
pastogės,
Varvekliai dyla palengva.
Takeliais lekia upių srovės.
Ledai aptirpę jau krante.
Balutės telkšo pievų
toliuos.
Saulutė šypsos pietuose.
Žaliuoja samanos net kloniuos.
Sniegutis tirpsta laukuose.
Ir šypsenos vėl veidus
puošia,
Vėl šilta nuo linksmų kalbų.
Geriems orams kiekvienas
ruošias,
Bet vis dar vaikšto su skėčiu.
Gamta pabunda nuo laukimo
Gaivių pavasario dienų.
Žmogus pajunta jos budimą -
Pakyla iš liūdnų minčių.