Širdis šalta, lyg akmeninė,
Pamiršus paslaptis kerų,
Kurie ją gundė, norus pildė,
Bet suledėjo ji nuo jų.
Visi ją guodė ir malšino
Skausmo sekundes, minutes,
Bet širdyje ledai atslinko -
Ugnis joje jau nebedegs.
Ir nepabus nė vieną rytą
Pavasario giesmė širdy -
Ji jau šalta ir surakinta
Nenori šilumos matyt.
Bet nenustok, širdie, tikėti
Pabundančia gamtos galia,
Kerai ateis ir nepajėgsi
Jų sustabdyt - tokia valia.
Šis Interneta resurss, tāpat kā visi citi, izmanto sīkdatnes (cookies). Turpinot sērfošanu šajā resursā, Tu automātiski piekrīti sīkdatņu izmantošanai.