Nuo baltų kopų žvelgs į
tolį
Pavargęs veidas to žmogaus,
Kuris mylėjo tave tokį,
Kokį sutiko po lietaus.
Gaivia rasa gamta kvepėjo,
Lašai varvėjo nuo stogų,
Tavi plaukai šlapi virpėjo,
Bet pakerėjo jį kvapu.
Kerėjo ir tada, kai dviese -
Nakties tamsos jau apsupti
Nuogi po jūrą braidėt lietui
Užklupus vaikštant pajūry.
Ir kvapas šis kasdien lydėjo
Jį būnant net niūriam darbe.
Jėgų vis teikė ir žavėjo
Namo sugrįžus vakare.
Kai raukšlės puošė jūsų
veidus
Plaukai jau dengėsi šarma,
Ir saulei tyliai nusileidus
Vienatvė atšliaužė sena.
Bet jis sėdės ant baltų kopų
Ir žvelgs į tolį, kaip tada,
Kai lietui lyjant vėjas
šniokštė
Ir draikė plaukus naktyje.