Turiu aš draugių ir draugų,
Pažįstamų labai senų.
Turiu gėlytę vazonėly -
Kartais nuvysta siaučiant vėjui...
Kviečiau ir Ją mane lankyti,
Prisėst šalia, nesivaržyti,
Tačiau manęs ji negirdėjo -
Tik Draugas Jos tada atėjo.
Sakiau, kad man Jo čia nereikia,
Bet Jis neklausė, griežtai teigė,
Kad tik po Jo Ji čia ateis
Ir viską man tada atleis...
Nesupratau, ką Jis čia burba,
Variau Jį lauk užčiaupęs burną -
Išėjo Jis nesakęs nieko -
Aš laukiau Jos ligi pat pietų.
Tačiau Ji taip ir neatėjo -
Susižavėjimas išėjo,
O Meilė liko namuose,
Nes Draugas liepė būt juose.